Vidinė malda
„Džiaugdamiesi semsite vandenį iš versmių išganingų. ”Iz 12,3

Mes, seserys, kasdien pusvalandį skiriame vidiniai maldai. Kas yra vidinė malda? Kaip sako šventoji Teresė Avilietė, Bažnyčios mistikė ir mokytoja, vidinė malda “yra ne kas kita, kaip draugiškas bendravimas, dažnai slaptas pasikalbėjimas su Tuo, kuris mus myli, nors Jo dar nemylime, nes tikra meilė ir tvirta draugystė reikalauja vienodo širdžių nusistatymo.” (Gyvenimas, 8 sk, 5 prg.). Šios šventosios paliktu maldos keliu ir būdais mes ir remiamės vidinėje maldoje.
Kaip galime pasirengti vidinei maldai? Tam galime panaudoti savo atmintį ir prisiminti savo skurdumą ir nedėkingumą Dievui, jo suteiktas malones mums, taip pat jo skausmingą kančią bei vargingą gyvenimą. O galbūt atvirkščiai – galime džiugiai įsimąstyti į Dievo darbus, Jo didybę bei meilę mums. Jeigu siekiame pažangos, galime kūrybingai panaudoti tai, kas pasitaiko mūsų kelyje.
Kaip pradėti praktikuoti vidinę maldą? Pradedantysis turėtų įsivaizduoti, kad nederlingoje ir piktžolėmis apaugusioje vietoje turi užveisti sodą, kuriuo Viešpats galėtų gėrėtis. Pats Viešpats išravi piktžoles ir pasodina gerus augalus, o mums belieka užsiimti laistymu, kad daigai augtų. Vandenį galime laistyti įvairiais būdais. Teresė Avilietė išskiria keturis vandens sėmimo būdus, kuriais ir pavaizduoja keturias maldos pakopas.

Pirmoji pakopa yra tarsi vandens sėmimas tiesiai iš šulinio. Šiame etape svarbus yra mūsų darbas – mąstymas, per kurį įgyjamas pamaldumas. Svarbu melstis laisvai ir džiugiai ir savo pamaldžių troškimų neįsprausti į siaurus rėmus, bet gyvai pasitikėti Dievu. Galime mąstyti apie Viešpaties kančią, o galbūt apie įsikūnijimą, jo didžią meilę žmonėms. Tarkim, jei mąstome apie kančią, reikia įsižiūrėti, kokias kančias ir už ką Jis kentėjo. Kas yra Tas, kuris priėmė tokias kančias ir su tokia meile jas kentėjo. Tačiau nereikia mąstyti be pertraukos, bet leisti protui pailsėti ir taip likti su Viešpačiu. Jei įmanoma, reikia laikyti dvasios žvilgsnį nukreiptą į Viešpatį, kuris taip pat žvelgia į mus. Šioje maldos pakopoje gali padėti paprastas žvilgsnis į kryžių, ikoną, galbūt kelios Šv.Rašto eilutės. Taip pat, jei vaikštome, galime žvelgti ir gėrėtis gamta – netoliese esančiu ežeru, debesimis, medžiais ar gėlėmis – tuo, kas pakelia mūsų dvasią ir mintį link Kūrėjo.

Antrąją maldos pakopą galime palyginti su vandens sėmimu panaudojant ratą. Ši malda vadinama ramybės malda ir čia jau nebereikia nuolat dirbti, bet galima ir pailsėti. Čia proto veikimas labai švelnus, o valia įtraukta į Viešpatį. Tik vaizduotė ir atmintis dar nerimsta, bet į jas nereikia kreipti daug dėmesio. Ramybės metu siela neturi nieko kito veikti, kaip tik ramiai, atsidavusiai ir be triukšmo laikytis. Ką triukšmu vadina Šv.Teresė Avilietė? Tai įvairūs proto svarstymai ar gausybė padėkos žodžių ieškojimas, ar savo nuodėmių rinkimas, kad persiimtų savo nevertumu. Bet valia turi būti išmintinga ir neįsivelti į šį proto ir atminties judesį. Tekartoja spontaniškai širdyje gimstančius meilės žodžius arba teklausia Viešpaties: “Viešpatie, ką aš galiu čia daryti?” Čia nereikia mokslų, tik paprastai pripažinti, kas esame ir nuolankiai būti prie Dievo.

Trečioji maldos pakopa prilyginama vandens atvedimui į sodą iš upės ar šaltinio. Visos sielos galios čia esti miego būsenoje. Šioje būsenoje siela gėrisi neapsakoma laime. Siela veržiasi giedoti Dievo šlovę. Ką turi daryti šioje pakopoje? Visiškai atsiduoti Dievo valiai. Šis maldos būdas yra sielos susijungimas su Dievu. Susivienija veiklusis ir kontempliatyvusis gyvenimas, tad siela gali, valiai susijungus su Dievu, daryti meilės darbus ir vykdyti pašaukimo pareigas. Valia susivienijusi, tačiau atmintis ir vaizduotė neduoda ramybės, jog lyg naktinės peteliškės. Visgi, į atmintį nereikia kreipti daug dėmesio. Jei Viešpats norės, jis pasigailės atminties ir leis jai susilieti su kitomis sielos galiomis, kurios jau yra užvaldytos Viešpaties.

Ketvirtojoje maldos pakopoje darbas yra ne sunkenybė, o palaima. Tai tarsi gausūs lietūs, palaistantys sodą. Čia darbas visai nepastebimas – tai tik gėrėjimasis nesuvokiant, kuo gėrimasi. Vanduo iš dangaus krinta tuomet, kai sodininkas mažiausiai apie tai galvoja. Kai Dievas mato, kad siela ilgai skraidė, kaip paukštelis, protu, valia ir visomis jėgomis ieškojo Dievo ir stengėsi jam patikti, jis nori jai jau šiame gyvenime atlyginti. Kai kartą Šv. Teresė Avilietė po šv. Komunijos buvo šioje maldoje ir norėjo apie ją rašyti, galvojo, ką siela tuo metu veikia. Tuomet Viešpats jai tarė šiuos žodžius: “Dukra! Siela čia visiškai sunaikinama, kad geriau prasiskverbtų į mane. Jau ne ji gyvena, bet aš. Kadangi ji negali suprasti to, ką pažįsta, ir yra taip, lyg suprastų, tačiau nesupranta.”

Tai Viešpats mus veda šiuo maldos keliu, mums nereikia rūpintis ir nežinia, kokioje pakopoje esame. Mes tegalime ateiti, skirti laiko, stengtis jam atsiverti, būti ir bendrauti nuoširdžiai, kaip su draugu. Kartais bus paprasta būti be žodžių, kartais reikės knygos, kelių Šv.Rašto eilučių, o galbūt bus tokių rytų, kai visą maldos laiką tiesiog žvelgsime į ikoną. Viešpats yra maloningas ir jis apsireiškia savitu ir suprantamu būdu kiekvienai jo nuoširdžiai ieškančiai sielai.

Lectio divina malda
„Man atėjo Viešpaties žodis“ (Jer 1,4)

Lectio divina terminu yra vadinami įvairūs pamaldūs Biblijos skaitymo būdai. Šios maldos esmė – susitikti su Dievu Jo žodyje. Dieviškoji Žodžio “klausymosi” kelias veda į širdį – “vietą, kuri skirta būti Dievo šventove, jo Žodžio stovyklaviete, besimeldžiančios Dvasios buveine”. Tokį maldos būdą seserys praktikuokja kasdien 30-45 min. Ši malda pašvęstąjame gyvenime padeda seserims semtis jėgų ir įkvėpimo atsiremiant į Dievo Žodį ir taip vis labiau panašėjant ir susitapatinant su Jėzaus jausmais. Tradiciškai išskiriami keturi etapai – skaitymas, apmąstymas/meditacija, vidinė malda ir kontempliacija. Vėliau seka žodžio įgyvendinimas. Šioje maldoje labai svarbi yra širdies laikysena – kad žmogus būtų atviras ir stengtųsi suvokti, kad skaito, rašo, gromuliuoja paties Dievo žodį. Žodis turi savo “istoriją”, bet ją taip pat turi ir “širdis”, kuriai tas Žodis yra skirtas. Širdį galėtume apibūdinti kaip slaptą ir tikrą žmogaus centrą.
Kaip vyksta Lectio Divina malda? Reikia pasirinkti vietą ir laiką. Labai rekomenduojama Lectio diviną turėti tuo pačiu metu, būti ištikimam tam susitikimui. Tuomet pasiimti į rankas ne per ilgą tekstą iš Biblijos, galima pradėti nuo kokios nors “kalbančios” Evangelijos. Lėtai skaityti kelis kartus, galbūt net perrašyti žodį ir sustoti ties ta vieta, kuri ypatingai paliečia ir užkabina. Leistis būti prakalbinamam, dialoguoti, išsakyti tai, kokius jausmus ar mintis tas žodis ar sakinys iškelia. Tuomet palikti vietos ateiti Dievui su savo šviesa ir meile.
Naudinga sau raštu po maldos atsakyti į tokius tris klausimus:

❖ Koks(-ia) atėjau į maldą?
❖ Koks žodis, sakinys, laikysena, situacija mane palietė?
❖ Kaip man atrodo, į ką Dievas mane kviečia?

Širdis yra kaip erdvė, atverta Žodžiui tam, kad Jis, Šventosios Dvasios pagalba, taptų vaisingas mūsų gyvenime. Maldos pabaigoje dėkokime Viešpačiui už tą malonę būti prie Jo kojų ir klausytis Jo Žodžio.

Valandų liturgija
„Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.“ (1Pt 5,8)

Mes kasdien – rytą, vakarą ir dienos metą meldžiamės valandų liturgiją, kurios pamatą sudaro Psalmės. Kasdien visoje Visuotinėje Bažnyčioje vyskupai, kunigai ir diakonai, vienuoliai ir vienuolės, kaip tie, kurie yra pašaukti melstis už savo bendruomenę ir visą Dievo tautą, šia malda pašventina visą savo laiką ir veiklą. Mums dovanotas laikas yra didžiausia dovana ir mes galime jį laisvai paskirti susitikimui su Dievu. Ši malda yra Bažnyčios malda, juk jau pirmieji krikščionys rinkdavosi draugėn į bendrą maldą, kuri vėliau įgavo nustatytų Valandų formą. Ši malda, dar kitaip vadinama Dievo tarnyba, yra praturtina skaitiniais ir pirmiausia ji yra šlovinimo ir prašymo malda. Psalmių malda su Dievu kalbėjosi ir senovės izraelitai, ir Jėzus Kristus, ir visų amžių krikščionys. Ir šiandienos žmogus psalmyne gali atrasti ne tik tinkamus žodžius asmeninei maldai, bet ir gyvą Dievo žodį Jam. Psalmėmis išgiedama visa Biblija, vedanti mus į vis intymesnį Kristaus pažinimą ir susitikimą su Dievu. Liturgijoje giedama Psalmė kviečia apmąstyti Dievo žodį ir į jį atsiliepti. Jos paskirtis prakalbinti žmogų, paliesti jo širdį, burti tikinčiuosius į vieną Dievo tautą, į vieninga Kristaus bažnyčią.
Kartais gali atrodyti, kad tai, ką skaitome Psalmėse, visiškai neatitinka mūsų jausmų. Turime žiūrėti plačiau – nors kartais esame kviečiami Psalmių žodžiais išreikšti džiūgavimą, kai širdis verkia, reikia suprasti, kad meldžiamės kaip Bažnyčia, kurioje vienu metu yra ir besidžiaugiančių, ir liūdinčių, dėl to ir galime vienu balsu giedoti ar skaityti tą pačią psalmę. Leiskime šiai maldai, kuri yra pačios sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau – Kristaus ir jo kūno malda Tėvui, rasti atgarsį mumyse ir kaskart taptų vis savesnė.

Švenčiausiojo sakramento adoracija
„ <…> tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ . Jn 4, 23

Eucharistija yra neįkainojamas lobis: ne tik jos šventimas, bet ir adoracija leidžia semti iš to paties malonės šaltinio. “Juk Švenčiausioje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikiantis žmonėms gyvenimą”. Štai kodėl Bažnyčia niekada nenuleidžia žvilgsnio nuo savo Viešpaties, esančio Altoriaus Sakramente, kuriame atranda pilnatvišką jo begalinės meilės apraišką.
Mes, krikščionys, tikime, kad šiame mažame pašventintame duonos gabalėlyje realiai bei apčiuopiamai yra pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Nors pasislėpęs po eucharistiniais pavidalais – duona ir vynu, tačiau realus ir čia esantis. Mūsų vienuolyne kasdien galima susitikti su Viešpačiu Švenčiausiajame Sakramente. Įprastai Švč. Sakramento adioraciją turime kikvieną vakarą bent 30 min. Prieš pradėdami šią maldą, o gal netgi susidurdami su ja pirmą kartą, galite klausytis Šv. Jono Pauliaus II-ojo žodžių : “Sustok prieš tabernakulį be jokios ypatingos priežasties, gali netarti nė žodžio, tiesiog pasilik Kristaus akivaizdoje ir kontempliuok svarbiausią meilės gestą – pašventintąją duoną.”