Vienuolyno ištakos Panevėžyje

Dievo Apvaizdos seserų kongregacija yra vienuolinė apaštalinė bendruomenė, priklausanti Romos Katalikų Bažnyčiai. Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėja, Marija Rusteikaitė (1892-1949) nuo 1927 m. atvyko į Panevėžį ir, matydama didžiulį vargą ir skurdą, širdyje išgyveno, kad Dievas kviečia ją tarnauti vargstantiems ypatingu būdu. Netrukus ji ėmė darbuotis Šv. Vincento Pauliečio draugijoje. Neužilgo pradėjo burtis ir pirmosios pasekėjos, būsimosios seserys, kurios troško tarnauti vargšams, ligoniams ir našlaičiams labdaringoje bei švietėjiškoje veikloje. 1930 m. lapkričio 19 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas patvirtino Dievo Apvaizdos seserų sodalicijos statutą, kuriame rašoma: „Būti gelbstinčiu ir išganingu Dievo meilės įrankiu, tai karščiausias mūsų troškimas ir darbuotės esmė“ (Dievo Apvaizdos seserų sodalicijos statutas I, § 1, 1930 m.). Iki pat mirties Marija Rusteikaitė darbavosi su atstumtaisiais, siekdama jiems pagelbėti Panevėžyje ir Vaiguvoje steigiant prieglaudas, senelių namus, amatų mokyklas, gelbėjant žydus nacistinio režimo laikotarpyje, taip rizikuojadama savo gyvybe (išgelbėjo 15 žydų).
Marijai Rusteikaitei suteikta:
1992 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius (po mirties).
1996 m. – Pasaulio tautų teisuolės vardas (po mirties).
2011 m. – Paskelbta Dievo tarnaite, pradėta beatifikacijos byla.

Vienuolės sovietinės okupacijos metais

Kongregacija pasitraukė į pogrindį. Seserys, gyvendamos slaptą vienuolinį gyvenimą, padėjo Bažnyčiai savo patarnavimais: vargonininkavimu ir įvairiapusiu bažnyčių puošimu, katecheze ir jaunimo ugdymu, vadovaudamos procesijoms bei organizuodamos jiems rekolekcijas. Seserys taip pat prisidėjo spausdindamos bei platindamos LKB kroniką ir kitokią religinę literatūrą.
Atgavus nepriklausomybę
Atgavus Nepriklausomybę, seserys turėjo persiorganizuoti į viešą vienuolinio gyvenimo būdą. Išsiplėtė jų gyvenamosios vietos: 1997 m. Panevėžyje buvo pastatyti nauji centriniai kongregacijos namai (Apvaizdos takas 6), kur seserys galėjo pradėti bendruomeninį gyvenimą ir pirmąją veiklą kaip vienuolynas.

Vienuolynas Utenoje

Nuo 1992 m. į Utenos kraštą atvyko vienuolės iš Jungtinių Amerikos Valstijų: ses. Michelė Garas ir ses. Dolorita Butkus. Jos aktyviai įsitraukė į socialinį ir Bažnytinį gyvenimą šiame krašte: dėstė tikybą, ruošė vaikus sakramentams, organizavo paramą nepasiturinčioms šeimoms, o svarbiausia – padėjo įkurti Šv. Klaros palaikomojo gydymo slaugos ligoninę. Jų misija nuo 2012 m. Lietuvoje uždaryta, seserys grįžo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Nuo 2012-05-21 į Uteną, Vilniaus g. 55, atsikelia pirmosios Dievo Apvaizdos seserys. Nepažinojusios šio krašto, jos atvėrė vienuolyno namus žmonėms, kviesdamos maldai, bendrystei, Šv. Rašto studijoms, edukaciniams užsiėmimams. Palaipsniui, Dievui vedant, suprato, kad tiek uteniškiams, tiek kitų miestų gyventojams yra reikalingas atviras vienuolynas, kuriame kiekvienas būtų išklausytas, sutiktas ir globojamas. Seserys nusprendė likti mieste, čia, tarp gyvenamų namų ir kurti dvasinę oazę, o kiekvienam besikreipiančiam suteikti pagalbą.
Nuo 2016 m. balandžio 6 d. prasidėjo vienuolyno rekonstrukcija. 2016 m. gruodžio 16 d. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM pašventino vienuolyno koplyčią suteikdamas Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą. 2022 m. rugsėjo 24 d. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, dalyvaujant gausiam tikinčiųjų būriui, pašventino naujai rekonstruotą vienuolyno pastatą ir kryžių, esantį pastato priekyje.
Šiandien Utenos vienuolyne gyvenančios seserys išgyvena kvietimą tęsti įkūrėjos Marijos Rusteikaitės charizmą: „būti gelbstinčiu Dievo meilės įrankiu“ ir tarnauja Utenos krašte: lanko ir darbuojasi su socialiai pažeidžiamais asmenimis; vienuolyno patalpose, prašantiems suteikia dvasinį palydėjimą, organizuoja atvirus maldos vakarus, rekolekcijas, priima grupes religine tematika skirtiems savaitgaliams; padeda sielovadoje Utenos Kristaus Žengimo į dangų ir Dievo Apvaizdos parapijoms; bendradarbiauja su Utenos mieste esančiomis organizacijomis socialinėje ir edukacinėje srityse.

Jei turite troškimą, kviečiame jus susitikti su seserimi: asmeniniam pokalbiui, aptarti jums rūpimus klausimus, maldos užtarimui, turite svajonę apsilankyti su šeima ar grupe, drąsiai užeikite, arba kreipkitės nurodytu elektroniniu paštu: utenosvienuolynas@gmail.com

+Mes nuolat meldžiamės už Utenos kraštą ir jo žmones +

+Te Dievo palaima ir paguoda jus aplanko +

Jūsų seserys

The origins of the monastery in Panevėžys

The Congregation of the Sisters of Divine Providence is a apostolic monastic community belonging to the Roman Catholic Church. The founder of the Congregation of the Sisters of Divine Providence, Marija Rusteikaitė (1892-1949), came to Panevėžys in 1927 and, seeing the great poverty and misery, experienced in her heart that God was calling her to serve the poor in a special way. Soon after, she began to work in the Society of St. Vincent de Paul. Later on, the first followers, the future sisters, began to gather and wanted to serve the poor, the sick and the orphans in charitable and educational activities. On 19th November 1930, the Bishop of Panevėžys, Kazimieras Paltarokas, approved the Statute of the Sodality of the Sisters of Divine Providence, which states: “To be a saving and salutary instrument of God’s love is our most ardent desire and the essence of our work” (Statute of the Sodality of the Sisters of Divine Providence I, § 1, 1930). Until her death, Marija Rusteikaitė worked with the outcasts to help them in Panevėžys and Vaiguva by setting up shelters, old people’s homes, craft schools, and by rescuing Jews during the Nazi regime, thus risking her own life (15 Jews were saved).
To Marija Rusteikaitė:
1992 – The Life Saviour Cross (posthumously).
1996 – Righteous Among the Nations (posthumously).
2011 – Named a Servant of God, beatification case opened.

Nuns during the Soviet occupation

The Congregation went underground. The sisters, living a secret monastic life, helped the Church through their services: playing organ and the decoration of the churches, catechesis and the education of young people by leading processions and organising retreats. The sisters also contributed to the printing and distribution of the Chronicle of the Catholic Church in Lithuania and other religious literature.
After the restoration of independence
After the restoration of independence, the sisters had to reorganise themselves into a public monastic way of life. In 1997, a new central congregation house was built in Panevėžys (Apvaizdos takas 6), where the sisters could begin their community life and their first activity as a monastery.

Monastery in Utena

In 1992, nuns from the United States of America came to Utena. Sr.Michele Garas and Sr. Dolorita Butkus. They were actively involved in the social and ecclesial life of the region: they taught religion, prepared children for the sacraments, organized support for needy families, and, most importantly, helped to establish the St. Clare’s Hospice. Their mission in Lithuania has been closed since 2012 and the sisters have returned to the United States.
The first Sisters of Divine Providence arrived in Utena, Vilniaus St. 55, on the 21th May 2012. They opened the convent’s home to the people, inviting them to prayer, communion, scripture study, and educational activities. Gradually, with God’s guidance, they realised that both the people of Utena and the people of other towns needed an open monastery, where everyone would be listened to, welcomed and cared for. The sisters decided to stay in the city, here, among the houses, to create a spiritual oasis and to offer help to everyone who came to them.
From the 6th April 2016, the reconstruction of the convent began. On the 16th December 2016, the Bishop of Panevėžys, Linas Vodopjanovas OFM, consecrated the chapel of the monastery, giving it the name of St. Francis of Assisi. On the 24th September 2022, in the presence of a large number of faithful, Bishop Linas Vodopjanovas OFM of Panevėžys consecrated the newly reconstructed monastery building and the crucifix at the front of the building.
Today, the sisters of the Utena convent are living the call to continue the charism of the founder, Marija Rusteikaitė, “to be a saving instrument of God’s love”, and are serving in the Utena region: They visit and work with the socially vulnerable; they provide spiritual accompaniment to those who ask for it in the premises of the monastery; they organise open prayer evenings, retreats, and host groups for religiously themed weekends; they assist the parishes of the Ascension of Christ and Divine Providence in Utena in the pastoral field. They collaborate with the organisations of the city of Utena in the areas of education and social work.

You are welcome to meet with a sister for personal conversation, to discuss your concerns, for prayerful intercession. If you have a dream to visit us with a family or a group, please feel free to drop by, or contact us at the following email address: utenosvienuolynas@gmail.com

+We are constantly praying for the Utena region and its people +

+May God’s blessing and comfort be upon you +

Your Sisters